Šuolis į aukštį – lengvosios atletikos rungtis, kurioje sportininkai turi įveikti kuo didesnį aukštį, šokdami atsispyrę nuo žemės ir nekliudę aukščio kartelės. Rungtis buvo įtraukta į pirmąsias 1896 m. vasaros olimpines žaidynes Graikijos sostinėje Atėnuose ir nuo to laiko vykdyta visose olimpiadose ir pasaulio čempionatuose.

Šuolis į tolį – lengvosios atletikos rungtis, kurios metu nuo specialios žymos sportininkas įsibėgėja ir atsispiria nuo specialios lentelės. Nuo jos ir matuojamas šuolio ilgis. Atlikęs šuolį sportininkas krenta į smėlio dėžę, šalia kurios yra dažniausiai kas dešimt centimetrų sugraduota ruletė. Nuo 1896 m. olimpinių žaidynių šuolis į tolį įtrauktas į olimpinę programą.

Šuolis su kartimi (angl. Pole vaulting) – lengvosios atletikos rungtis, kurioje sportininkas naudodamasi ilga ir lanksčia kartimi (dažniausiai pagaminta iš stiklo pluošto arba anglies pluošto) privalo peršokti per nustatytą kartelę jos nekliudant. Šuolio su kartimi varžybas rengė dar senovės graikai ir keltai. Rungtis pirmą kartą įtraukta į olimpinę programą 1896 m. žaidynėse.

Trišuolis – lengvosios atletikos rungtis.[1] Atlikdamas trišuolį, sportininkas įsibėgėja bėgimo takeliu iki specialios žymės (atsispyrimo lentos), nuo kurios matuojamas šuolio ilgis. Atsispyręs nuo jos, sportininkas daro vieną šuolį koja, kuria atsispyrė, antrą šuolį (žingsnį) – nusileisdamas ant priešingos kojos ir trečią šuolį į smėlio dėžę, nusileisdamas ant abiejų kojų. Trišuolis buvo įtrauktas į Olimpines žaidynes, pirmą kartą jas pažymint 1896 m., nors tada trišuolio struktūra skyrėsi nuo dabartinės (pirmi du šuoliai buvo viena koja).